miršgyvis

mìršgyvis, -ė smob., adj. (1) kas silpnos sveikatos, dažnai sergantis, leisgyvis: Kas maž galios teturi, tas mìršgyvis, sergąs J. Mìršgyvei mergai duok ėst J. Miršgyvis senis – nė valgo, nė miegta Kltn. Mìršgyvis iš tavęs, ka nė tokio maišelio nepakeli Plt. Ligos vargšą sukamavo, ir liko tik miršgyvis Klm. Reikia, kad ji turėtų didelį gyvumą ir nebūtų miršgyvė Jn. Tokia mìršgyvelė ta moteris, vos bepaeina Ms.